„Infinity“ turnyras „Rikyje“

Po ilgesnės pertraukos savaitgalį vėl susirinkome išbandyti jėgų ir kauliukų žaidimo „Infinity“ turnyre „Rikyje“. Vykau į renginį ne itin kovingai nusiteikęs, mat visą kovinę dvasią išeikvojau iki tol savaitę besigrumdamas su gripu. Bet šeštadienį jau jaučiausi pakankamai sustiprėjęs, kita vertus, ir dalyvių šįsyk žadėjo būti rekordinis skaičius, tad nutariau tokios progos nepraleisti. Ir neapsirikau – buvo tikrai neeilinis turnyras.

Iš tiesų, buvo smagu matyti augantį žaidėjų būrį ir sutikti bent du žmones, kuriuos „Infinity“ kovų laukuose išvydau pirmą sykį. Nudžiugino dekoracijų kokybė – kolegos iš „Rikio“, studijos „Right Arm Labs“, taip pat ir iš Kauno atvykę bičiuliai pasirūpino, kad stalai atrodytų įspūdingai. Patiko ir organizavimas – renginys vyko sklandžiai, draugiškai bei sportiškai. Be to, kas taip pat malonu, kiekvienas dalyvis gavo po atminimo dovanėlę – „Right Arm Labs“ konteineriukus. Jėga!

Ruošiamės

plepame

puikuojamės puikiai padažytais modeliais 

ir ne ką mažiau puikiai atrodančiais stalais

Išsidaliję dovanas ir pasiskirstę poromis, kibome vieni kitiems į atlapus. Šis turnyras buvo šiek tiek mažesnio nei įprasta armijų dydžio, todėl be ilgesnių svarstymų pasirinkau jame žaisti už nomadus, o ne PanOkeanijos riterius. Klajokliai yra pigesni taškais ir gerokai lankstesni nei kosminiai riteriai, ir šis turnyras man darsyk priminė, kodėl nomadų armija buvo pirmasis (ir teisingas) mano pasirinkimas dar tais gūdžiais 2009-aisiais, kai tik pradėjome Lietuvoje žaisti „Infinity“: kovoti nomadų pusėje tiesiog yra nepaprastai smagu! Turnyrui sudariau porą labai panašių armijos sąrašų, kur didelę dalį pajėgų sudaro įvairūs kamufliažu prisidengę nomadų specialistai (būtini vykdyti kai kurioms misijoms), grupė pačių paprasčiausių kovotojų ir pora kuoktelėjusių, bet labai pavojingų artimos kovos specialistų morlokų.

Pirmasis mano varžovas – patyręs miniatiūrinių armijų generolas, tačiau „Infinity“ pradėjęs žaisti palyginti neseniai. Galbūt tai ir nulėmė, kad pirmosiose kautynėse iniciatyvą labiau sekėsi laikyti man. Kita vertus, ir pats jau senokai nežaidžiau, tad kova buvo lygiavertė – klydome abu vienodai. Mano nomadams iš erdvėlaivio „Bakuninas“ (arba tiesiog kosminio beprotnamio, mat šio erdvėlaivio pajėgose gausiausias įvairių kosminių frykų pasirinkimas) teko susigrumti su varžovo Japonų sektoriaus pajėgomis. Pirmoji mano klaida – nors visa varžovo kariuomenė buvo gerai pasislėpusi priedangoje, vienas karys su raketsvaidžiu buvo paliktas stovėti. To fakto nepastebėjau, ir tik kai link manęs ėmė švilpti atsišaudančio varžovo raketos, supratau, kad būtina permąstyti taktiką.

Mano infiltratorė sėlina link varžovo užnugario, užmiršusi,
kad jos darbas - ne šaudyti, o užimti strateginį tašką.

Didesnę laiko dalį mūšis vyko apylygiai, nė vienam iš mūsų net nebandant vykdyti scenarijau užduočių – užvaldyti kovos lauke išdėliotų antenų. Tik paskutiniuoju ėjimu sumojau, kad norėdamas pabandyti išplėšti pergalę, turiu elgtis drastiškiau. Čia sublizgėjo vienas iš „Bakunino“ pamišėlių – morlokas, sugebėjęs iš flango užpulti ir išguldyti sunkiaisiais ginklais apsirūpinusią priešininko ugnies grupę. Šiai iškritus iš žaidimo, mano infiltratoriai spėjo atsistoti šalia poros antenų. Tačiau varžovas savo ėjimu sugebėjo atgaivinti prakeiktu raketsvaidžiu ginkluotą pėstininką bei nukauti vieną iš mano specialistų, tuo pačiu taip pat užimdamas vieną iš antenų. Taigi partija baigėsi lygiosiomis.

Morloko "reidas po krepšiu". Po tuo liepsnas vaizduojančiu
žymekliu - priešininko ugnies grupė. 

Antrosios misijos tikslas – kontroliuoti stalą, t.y. mūšio lauko ketvirčiuose kiekvieną ėjimą turėti daugiau pajėgų nei varžovas. Grūmiausi su jaunu, bet patyrusiu ir puikiai žaidžiančiu priešininku bei jo ateivių armija. Keitėmės šūviais ir manevravome, stengdamiesi įsitvirtinti kovos lauke, ir šis mūšis taip pat vyko taškas į tašką. Galiausiai mano pergalę nulėmė tik šiek tiek geriau nei varžovui kritę kauliukai.

Žiūriu, kad mano pajėgos šiaip jau atrodo gana nykiai - šiek tiek
modelių ir visa krūva kamufliažo žymeklių. Bent jau stalas puikus :)

Ir šįsyk įspūdingiausiai mano armijoje pasirodė morlokai – kol likusios mano pajėgos sėlino ir retsykiais pykštelėdavo, viena iš morlokų dviem kritiniais šūviais nukovė man daugiausiai rūpesčių kėlusį priešininko kulkosvaidininką, o kitu ėjimu patiesė dar ir gydytoją-inžinierių. Akivaizdu, kad būdami taškais pigiausias nomadų armijos kovinis vienetas, morlokai kovos lauke gali tapti tikri monstrai ir galvos skausmas varžovams.

Antrasis morlokų reidas. Tas priklaupęs ateivis su dideliu ginklu
netrukus gulsis...

Ruošiamės trečiajam mūšiui

Trečiojoje kovoje nomadų laukė dar vieni ateiviai, vadovaujami vieno seniausių (ne pagal amžių, pagal kartu sužaistų partijų skaičių J) mano varžovų. Misija dar paprastesnė – naikinti priešininko pajėgas. Tik išsidėliojęs karius ir pradėjęs puolimą, supratau, kad kol kas nelabai turiu, ką naikinti – panašiai, kaip ir maniškes, varžovo pajėgas sudarė beveik vien tik kamufliažo žymekliai. Su savo kovotojais šiek tiek pajudęs link varžovo pusės ir ne itin sėkmingai apšaudęs tuos pora vienetų, kuriuos vis dėlto mano kariai matė, turėjau sustoti ir laukti, kuo atsakys priešininkas.

Atsakymas buvo subtilus it plyta į veidą. Iš priedangos išlindo priešininko TAGas – sunkusis atakos robotas ir nuskuodė link mano gretų. Pakeliui sprogusi mano padėta mina monstrą šiek tiek sužeidė, bet nesustabdė, ir mano kariams teko paragauti roboto liepsosvaidžių. Nors trys nomadų kariai supleškėjo, priešininko veide džiaugsmo nebuvo matyti. Priešingai – prieš žūdami „Bakunino“ didvyriai dar apšaudė TAGą. O jo ataką galutinai sustabdė... taip, ir vėl mano morlokė. Ji ne tik atliko paskutinį kritinį šūvį, pribaigdama monstrą, bet ir išgyveno du (!) liepsnosvaidžio pliūpsnius.

TAGas (tas pilkas išsikėtojęs daiktas) šįsyk apžiojo daugiau nei
galėjo atkąsti...

Praradęs TAGą ir pusę savo armijos, skaičiuojant taškais, varžovas nebeatsitiesė, ir iniciatyvą vėl perėmė nomadai. Viena kita ataka iš pasalų ir dar vienas šlovingas morlokų reidas priešininko gretose, ir kova baigėsi priešininkui ant stalo teturint vienintelį išgyvenusį modelį. Taigi trečioji partija baigėsi dar viena, šįsyk jau gerokai solidesne nomadų iš „Bakunino“ pergale.

Morlokė siautėja toliau. Po jos kojomis guli priešininko
pajėgų leitenantas.

Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad turnyre užėmiau penktą vietą iš dvylikos žaidėjų – ne taip ir blogai. Pirmąsias vietas nuskynė kolegos iš Kauno. Laikinoji sostinė gali didžiuotis labai stipriais žaidėjais, kurie ne tik skina pergales Lietuvoje, bet ir sėkmingai dalyvauja užsienio šalių turnyruose, į kuriuos aš pats niekaip neprisiruošiu nuvykti. Bet tikiu, kad tam ateis laikas – juolab, kad šiame turnyre ir vėl prisiminiau, už ką taip mėgstu „Infinity“, bei pajutau norą prie šio žaidimo grįžti aktyviau.

Taigi jau pradėjau planuoti ir dėlioti naujus nomadų ir „Bakunino“ armijų sąrašus. Ruošdamas vieną iš jų netgi pajutau piktai bekikenąs. Panašu, kad morlokai „Infinity“ mūšių laukuose laigys gerokai dažniau (ir didesniais kiekiais) nei iki šiol.